[...]

Šiandien mano namuose tvyrojo bloga nuotaika.Tai taip smarkiai mane paveikė.Pralinksmėti bandžiau su “Jack Daniels”.Nepavyko.Butelys skrido i sieną.Paskambinau jam.Ir štai jis sedi šalia,šluosto mano ašaras.Ir net jaigu viskas ir nebus taip kaip aš noriu,ir jai tai nebus geras sprendimas bet šiandien aš jo nepaleisiu.Laikysiu šalia kad ir kas bebutu.Nes JIS MANO ramybės uostas. ;/*

Laikas.

Jo niekada nesustabdysi.Nors taip norėtusi.

O aš šiandien buvau prie jūros.Visą dieną ten praleidau.Kapsčiausi po savo mintis ir prisiminimus.Saulytė švelniai glostė mano veidą.Prisiminiau visas geriausias (ir ne tik) savo akimirkas.Pirmą geriausią draugę,kaip ją sutikau.Darželį,keliones.Pirmą bučinį,bei pirmą vaikišką meilę.

Tiesą pasakius visai nesenai buvau “parklupusi” šiam sunkiam gyvenimo kely.Todėl stengiausi bėgti nuo visko.Nuo draugų,šeimos,savęs..Ir net nuo laiko bandžiau pabėgt.Aišku nepavyko.Bandžiau statyt viską kas sugriuvo.Kabinausi už bet ko.Vistiek jaučiausi blogai.Net geri prisiminimai man nepadėjo.Ir vieną dieną tiesiog atsisėdau balkone surūkiau kelias cigaretes ir nusprendžiau gyvent.Išvažiavau pas mamą į Italiją.Čia mane pasitiko saulė,draugai,naktinis gyvenimas,čiulbantys paukščiai ir šiluma.Pirmas dienas tiesiog negalėjau pamiršt to ką  palikau Lietuvoje.Negalėjau pamiršt to kuris mane privertė jaustis blogai.Vis tiek buvo sunku.Sunkumui numalšinti tiesiog nusprendžiau nueiti i barą ir išgert.Buvo pavakarys gal apie 6 valandą.Paprašiusi padavėjo stiklinės viskio rukiau ir žiūrėjau į netoliese žaidžiančius vaikus.Važiuojančias mašinas.Galvojau kaip gerai tiems kurie neturi laiko.Laiko galvot apie tai kas buvo,nesvarbu ar tai geri prisiminimai ar blogi.Tiesiog pavydėjau tiems kuriems nereikėjo pastangų užsimiršt ar bėgt nuo kažko kas slegia.Tiesiog tiems kurie pastoviai yra užimti.Baigusi savo gėrimą nuėjau paprašyti dar vieno ir susitikau vieną pažystamą vaikiną. Mes kartu mokėmės vienoje mokykloje.Visada kartu grįždavom namo tuo pačiu autobusu.Mielas vaikinukas atrodydavo.Visą laiką su mažute panele kartu sėdėdavo apsikabinę.Miela porelė atrodė.Žinojau jo tik vardą,taigi iš mandagumo pasisveikinau.Jis atsakė tuo pačiu.Pasiėmusi savo antrą gėrimą gryžau į savo vietą.Vėl žiūrėjau į kitus žmonės,galvojau.Maž daug po 15 min mano apmastymus nutraukė “draugo” klausimas ar jis galėtų prisėsti..truputį pasimečiau bet tebunie..man negaila.Taip prasidėjo mūsų pokalbis.Nežinau kiek laiko mes kalbėjom bet gryžau jau sutemus namo.Keista bet tą vakarą užmigau ramiai.Kitą rytą atsikėlusi norėjau vėl pasišnekėt su savo “draugu”.Todėl gryžau i tą patį barą.Bet jis ten neatejo.Nei tą,nei kitą dieną.Kol vėl atsitiktinai jį sutikau prie autobusu stotelės.Pasisveikinau ir nusišypsojau.Taip nuoširdžiai ir naturaliai.O jis man pasiūlė vakare susitikti pasivaikščioti :) Sutikau!Atrodė kad jis man kaip vaistas nuo visko kas slėgė.Vaistas nuo širdies skausmo.Jaučiau kad jis mano draugas.Tikras draugas.Tą patį vakarą susitikome ir tiesiog ėjom ėjom..ir kalbėjomės.Ramybė.Šiluma.Buvo gera.Iki tol kol jis paklausė apie tą apie kurį mano namuose nebekalbama,negalvojama.Kurio tiesiog neturėjo būti.Susikaupiau ir viską jam papasakojau.Kiekvieną smulkmeną,detalę…Viską.Kiekvieną jo žodį pasakytą man aš atkartojau jam.Papasakojau kaip tai mane žlugdo ir slegia.Kai baigiau savo “išpažintį” jam mes ėjom toliau.Tylėdami.Nes to reikėjo.Trupučio tylos.Jaučiau kaip kaupiasi ašaros,atrodė lyg gerklėje būtų didelis gumulas kurio negaliu nuryti.Sustojau prisidegti cigaretės o jis į mane pažiūrėjęs pasakė “Tik dėl to kad kažkas tave nuskriaudė,neturi sustot gyvent,judėk pirmyn ir mėgaukis kiekviena minute,sekunde juk jos nebegryš,laikas jis nesustabdomas ir labai brangus,o tai kas tau nutiko tai buvo tik išbandymas ir tu esi stipri tu jį išlaikei”.Iš dalies sutikau su jo pasakytais žodžiais,bet tas jo teiginys kad esu stipri skambėjo kvailai.Jaigu būčiau buvusi stipri nebūčiau bėgusi nuo visko.Na beeet…toliau kalbėjomės.Kai sustojom prie mano namų jis man pasiūlė kartu kitą dieną nueit pavalgyt picos ir į kiną.Na kodėl gi ne,juk draugai taip daro.Taip ir leidom dienas.KARTU.Kiekvieną dieną nors valandai susitikdavom.Daug sužinojau apie jį,jis apie mane.Radau naują ir tikrą draugą.Šiandien ryte mane prikėlė skambutis ir tai buvo mano draugas :) jis išsitempė mane prie jūros nupirko ledų ir kaip visada eidami šnekėjom.Šį kartą jis prakalbo apie “tą’ apie ką nekalbama jo gyvenime.Apie tą mergaitę kurią matydavau kartu su juo.Papasakojo kad jos jo gyvenime nebėra.Bešnekėdami pasiekėm savo tikslą.Jūūūūūra.Mmmm…Atsisėdom ant smėlio ir mėgavomės saule kuri bučiavo mūsų skruostus,vėju kuris vėlė plaukus ir ošiančia jūra kuri privertė pasijust kaip kitam pasaulį.Tylėjom.Galvojom.Prisiminiau visas geriausias (ir ne tik) savo akimirkas.Pirmą geriausią draugę,kaip ją sutikau.Darželį,keliones.Pirmą bučinį,bei pirmą vaikišką meilę.

Staiga mano mintis nutraukė jo balsas kuris pasakė “mes tik draugai“.Žiūrėjau į jį ir tylėjau.Jis atsargiai nuėmė mano akinius nuo saulės,padavė kažką šalto man į rankas ir pabučiavo.Ir tai sudrebino mane,mano pasaulį.Viską.Kodėl?Kam?Kaip?

Ir dabar negaliu užmigti nes galvoju.Sukasi mintys.Ant naktinio stalelio guli tas šaltas daiktas.Akmenukas.Širdelės formos su nuskilusiu kampučiu.Ir rytoj vėl mes eisim prie jūros.Kartu.;*
Šiandien lygiai mėnuo nuo tada kada pradėjom leisti laiką kartu ir mėgautis kiekviena gyvenimo minute bei sekunde,išnaudoti savo limitus iki galo ir palikti daug nuostabių ir gražių akimirkų.

Vat sedziu ir galvoju ko cia man truksta? viskas savose vietose,po ranka…Tik va manau kad mano protas vel isejo pailset..Keistai kad be niekeno pagalbos..Savanoriskai…O kodel gi ne..su ta proga kad pajurys netoli jis pasieme tasiuka parukyt ziebtuveli ir sokolodo ir net “davai” nepasakes isejo.Nu ka reik ir jam pailset..Po visu ilgu dvejoniu,nerimo,pykcio ir problemu spredimu vargsas perleido darba sirdziai,kuri ne velnio netuokia kaip isprest problemas.Oj ta sirdute kvailute ;D protas man daug labiau patinka..Daug labiau…Jau pasiilgau jo.Ir ta pati vargsele sirdute be proto sunkiai verciasi juk jis jos geriausias draugas.Sirdis ir Protas.Jis sugrys. As jo pasiilgau :)

2010.09.27

Kada žmogus varto fotoalbumą jis prisimena tai kas pavaizduota nuotraukose.

O kada žmogus prisimena tai ko niekada nepavaizduotų jokia nuotrauka,

Jis gali tik priminti kitam,kad fotoalbumas bus gyvas tol kol…

Tol kol atmintis skatins džiaugtis užfiksuotomis nuotraukomis

KARTU♥

Ievutė.